Jaunoji žurnalistika

Dr. J. Kurzepa

Kovo 19 dieną Vilniaus pedagoginiame universitete savo pranešimą pristatė habilituotas mokslų daktaras Jacek Kurzepa tema „Vidurio Europos visuomenė alkoholizmo, narkomanijos, prostitucijos, pedofilijos problemų akivaizdoje“. Pranešėjas minėjo, kad apie šiais problemas jis gali pasakoti ir pasakoti, kadangi jam teko kalbėtis, stebėti, aprašyti, atlikti tyrimus, susijusiusius ne tik su su suaugusiais, bet ir su vaikais, kurie patiria šias problemas.

Dr. J. Kurzepa pasakojo, kad šiandien daug dėmesio yra skiriama nuogam kūnui, jis išaukštinamas, dažnai demonstruojamas televizijoje, laikraščiuose, internetiniuose puslapiuose. Atsiranda taip vadinama intymumo komercializacija, kada kūnas tampa preke, produktu. Apsinuoginimo kultūra, su ja susijęs visuomenės ekshibicionizmas, bukina žmones. Su nuogumu atėjusi homoseksualumo invazija į mūsų visuomeninę santvarką verčia keisti mūsų požiūrį į šeimos modelį, keičia papročių sistemą, visuomenės tolerancijos ribas.

Plintanti narkomanija, ypač tarp jaunų žmonių, Europos Sąjungos šalyse, įgauna vis didėjantį mastą. Profesorius J. Kurzepa šio reiškinio didžiausią problemą įvardijo tai, kad jaunimas galvoja, kad jie narkotikus išbandę tik vieną kartą daugiau nevartos, o narkomanais juo labiau netaps. Tačiau tokia jaunų žmonių mąstysena nepasitvirtina, o realybė tai puikiai atskleidžia. Referentas siūlė tik vieną išeitį – rengti kuo daugiau prevencinių akcijų mokyklose, universitetuose.

Pasak pranešėjo sparčiai prostitucijos atvejų daugėja dėl to, nes yra visuomenės poreikis. Kol jis bus, tol ir prostitucija klestės. Skaudžiausia problema, kurią teko patirti Dr. J. Kurzepai dirbant su jaunimu ir suaugusiais, kad tėvai nežino, kaip galėtų padėti į prostitucijos liūną puolusiems vaikams. Reikia su jais šnekėtis, bendrauti, parodyti, kad toks gyvenimas nėra normalus, kad galima iš to išbristi. Tačiau ir patys jaunuoliai, patekę į tokią bėdą, turi bendrauti patys su savimi, analizuoti save, savo poelgius, suprasti problemos svarbumą. Pagal statistinius duomenis daugėja ne tik prostitučių, bet ir prostitutų. Merginos ir vaikinai susigundo gerais darbais užsienyje, tačiau tampa prostitucijos aukomis, papuola tarsi į tinklą iš kurio išsilaisvinti iš ties yra sudėtinga.

Apibendrinant referentas J. Kurzepa palinkėjo neatidaryti Pandoros arba blogybių skrynios, kur plyti narkotikai, prostitucija, alkoholizmas, o palinkėjo saugoti gėrį, jį globoti bei atkurti viuomenės papročius ir tradicijas.

Šis renginys buvo skirtas Liublino unijos 440-osioms ir komunizmo žlugimo 20-osioms metinėms. Jo tema „Vidurio Europos įtaka Europos kultūrinei tapatybei“. Kongresą globojo Lietuvos ir Lenkijos respublikų Prezidentai Valdas Adamkus ir Lech Kaczynski, o rengė Lenkų institutas, Mykolo Romerio ir Vilniaus pedagoginis universitetai. Renginys buvo įtrauktas į Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginių programą.

Ir ar iš tikro - tu žalias?

Kristina Juostaitė

Balandžio 23 dieną Vilniuje, ISM vadybos ir ekonomikos universitete, studentų organizacija „AIESEC” surengė „Įmonių socialinės atsakomybės savaitę”, kurią užbaigė konferencija „Green Inc”.

Joje dalyvavo ir Bendrovės „Palink”, valdančios „Iki”, „Ikiukas” bei „Cento” parduotuvių tinklą, komunikacijos direktorius Tomas Vaišvila, vedęs seminarą žaliąja tema.

„Greenwashing” = smegenų plovimas?

„Nusprendžiau papasakoti, kaip gražiai atrodyti, bet iš tikrųjų tokiais nebūti,” - T. Vaišvila pradėjo  savo pranešimą intriguojančiu sakiniu. Anot jo, „mes kiekvieną dieną girdime: „nebūsi žalias, nebūsi madingas”. Rinkodaros specialistams vis svarbiau reklamos tikslais vartotojams parodyti, kokia žalia jų įmonė yra ar bent sėkmingai apsimetinėti.

„Greenwashing” pasireiškia kaip ekologiškos tematikos naudojimas nebūtinai ekologiškoms paslaugoms teikti. Šią sąvoką T. Vaišvila gausiai iliustravo pavyzdžiais. Vienas jų - aviakompanijos reklama, kurioje nupiešiamas lėktuvėlis, iš kurio išmetamųjų vamzdžių skrenda pakalnutės, taip siekiant potencialiam pirkėjui sudaryti lėktuvo, kaip labai ekologiškos transporto priemonės, įspūdį.

Įmonės mėgsta manipuliuoti ekologijos idėja: pardavinėja ekologiškus maisto produktus, elektros lemputes, automobilius, bet niekas nežino, kiek jie yra ekologiški. „Ekologiškas automobilis gal ir neteršia oro taip, kaip tai daro paprastas, tačiau jo gamybos procese į aplinką išskiriama tiek teršalų, kad santykis susilygina. Žmogus, važinėjantis ekologišku automobiliu, galvoja, kad saugo aplinką, tačiau gamtai vien nuo tokio jo galvojimo nėra geriau”.

T. Vaišvila pastebėjo, jog pasitaiko atvejų, kuomet įmonės neekologiškus produktus bando parduoti vietoj ekologiškų, paprasčiausiai atitinkamą gaminį įpakavus į ekologiško produkto pakuotę: „Tai, daroma sąmoningai, nes įmonės žino, kad pakuotė yra viena labiausiai pasiteisinusių rinkodaros veiksmų”.

Koks žalumo laipsnis?

T. Vaišvila savo atstovaujamos bendrovės veiklą vertina kritiškai: „Mes manom, kad esam žali, tikrai ne žaliausi” ir pateikė tikslius duomenis, kokias būdais “Palink” bendrovėje siekiama ekologijos:

* Bendrovėje vyksta šiukšlių rūšiavimas.

* „Darom’09” (aplinkos tvarkymo akcija) rėmimas.

* Naudojami mažiau triukšmingi bei  mažiau orą teršiantys automobiliai.

* Diegiamos kompiuterizuotos kasos (tokiu būdu išnaudojama perpus mažiau popieriaus čekiams).

* Lemputės iš vidaus apšviečiamų stendų pakeičiamos į iš išorės prožektoriais apšviečiamais stendais.

* Bendradarbiaujama su moksleiviais, rengiant ekologiškas akcijas.

Pasakyk, kiek tu žalias, ir pasakysiu, kas tu

T. Vaišvila pranešimo pabaigoje auditoriją taip pat šokiruoja teiginiu: „Neįmanoma ir net nelogiška galvoti, kad mes gyvensime ekologiškame pasaulyje.” Šį savo teiginį jis argumentuoja dabartine situacija, jog  šiandien ekologija rūpi 70% visų lietuvių, bet tik 3% realiai ką nors daro ekologijos srityje; 70% žmonių sako, kad jiems įdomu, jie pirktų ekologiškus produktus, bet perka tik 0.07%.

„Vartotojai mėgsta žalią spalvą. Ji veikia ir kelia tik geras asociacijas” - teigia T. Vaišvila. Prie to daug prisidėjo įvairios socialinės reklamos, skatinančios pirkti „žalius” produktus. „ Būk žalias - būsi madingas” , „Pirk arba mirk” - tokios propagandinės idėjos tebesklaido žiniasklaidoje ir savo pusėn patraukia vis daugiau žmonių, kurie mielai renktųsi ekologiškus maišelius ar produktus, bet ekologiškų produktų rinka Lietuvoje kol kas nesiplečia dėl kur kas didesnių kainų.  Žaliojo rytojaus dar teks palaukti.

TAIP, žodis ŽALIAS šiame rašinyje buvo pavartotas 14 kartų. O kiek per dieną jų ištari TU?

Karolina Liukaitytė

   AIESEC Vilnius surengė konferenciją „GREEN INC.”, kurioje pristatė Lietuvos ir pasaulio socialiai atsakingo verslo praktikos pavyzdžius. Kaip viena iš socialiai atsakingų, prisistatė Rimi Lietuva, kuriai atstovavo Rasa Juodkienė, atstovė ryšiams su visuomene.

      Rimi Lietuva atstovė pristatė koncerno vykdomas socialinę veiklą ir tikslus krizės kontekste. „Krizė- geriausias laikas duoti” , - pranešimo temą pristatė Rimi atstovė. Skamba išties paradoksaliai, nes didžiausiai daliai visuomenės krizė asocijuojasi su taupymu. R. Juodkienė patikino, kad davimo nereikia suvokti kaip labdaros, jos manymu duoti nėra brangu, socialinės atsakomybės projektai didžiulių lėšų nereikalauja.

               Iškalbingi faktai

 Socialinę atsakomybę pranešėja susiejo ne tiek su labdara, kiek su atsakomybe už save ir kitus.   Rimi vykdomą politika buvo iliustruota keliais sukrečiančiais faktais iš Rimi Lietuva valdančio koncerno ICA  patirties- sužinojusi apie prekių gamybos ypatybes, ICA kelių tiekėjų atsisakė. Koncernas atsisakė toliau prekiauti ančių plunksnų užklotais, sužinojusi, kad vienam užklotui pasiūti 75 paukščių, kurių didžioji dalis yra nupešami dar gyvi. „ Du šimtai aštuoniolika milijonų vaikų yra išnaudojami kaip pigi darbo jėga” .  ICA atsisakė prekiauti plastikinėmis kėdėmis, radusi jo gamyklą Kinijoje, kur pagrindinė darbo jėga buvo vaikai. Svarbu būti atsakingam ne tik už savo veiklą, savo produktus, bet ir žinoti, koks prekės kelias iki prekybos centro, kas yra tiekėjai ir kokiomis sąlygomis produktai pateikiami rinkai.

                Svarbiausia- kokybė

     R. Juodienė prabilo apie parduodamo maisto kokybę. Daugeliui pirkėjų patrauklios akcijos, kai pigiau parduodami besibaigiančio galiojimo produktai. Rimi atsisakė tokių akcijų. Pabrėždama riziką, valgant tokius produktus, Rimi  parodo savo atsakomybę klientų atžvilgiu. Maisto kokybei pabrėžti pranešėja pasitelkė iškalbingus faktus: „Penki tūkstančiai amerikiečių praeitais metais mirė apsinuodiję maistu, septyniasdešimt šeši milijonai išgijo ” . R.Juodienė akcentavo prekybą tik kokybiškais produktais kaip vieną socialinės atsakomybės aspektų. Rimi paskutiniu metu ypač sugriežtino produktų kokybės kontrolę. Nors šis procesas koncernui labai sklandus nebuvo- Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) Lietuvos rinkoje balandžio mėnesį Rimi uždraudė realizuoti 20,2 tonos „Gloster” veislės obuolių, kuriuose pesticido chlorbufamo likučiai 3 kartus viršijo didžiausią leistiną normą . Siunta buvo atvežta iš Lenkijos ir išplatinta UAB „Rimi Lietuva” prekybos centruose. Analogiškų nesklandumų neretai iškyla ir kitiems prekybos centrams Lietuvoje. Paprašyta pakomentuoti, kodėl iškyla tokios nekokybiškų produktų problemos ir kas šioje situacijoje turėtų būti atsakingas už rinkoje realizuojamą produktą, Rimi atstovė konstatavo, kad tai yra tiekėjų atsakomybė: „Tai yra sistemos problema. Tiekėjai turi užtikrinti įvežamos prekės kokybę, jie turi pateikti visus sertifikatus. Šiuo atveju pirkėjai galėjo grąžinti produktą į parduotuvę. Visas atvežtas kiekis buvo grąžintas tiekėjui” . Praktika rodo, kad sertifikatai ne visada garantuoja tai, kad produktas yra saugus. Ar įmanoma tikrinti visus įvežamus produktus? Rasa Juodkienė užtikrino, kad fiziškai tai yra neįmanoma: „Neįmanoma patikrinti visų produktų, už tai atsakingas tiekėjas. Mes bendradarbiaujame su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, bet negalime patikrinti visų produktų, todėl darome atsitiktinius tyrimus” .  Vis dėlto, būti socialiai atsakingu nėra lengva ir reikalingi ilgi metai patirties ir reformų.

                  Mūsų teisė žinoti

 Kitas svarbus rodiklis- pirkėjų teisė žinoti, ką jie perka. Būtent  Rimi pirmoji susirūpino pažymėti GMO- genetiškai modifikuotus produktus. Tokia akcija sulaukė tiekėjų pasipiktinimo. Toks faktas kelia abejonių dėl mūsų perkamų produktų kokybės ir daryti prielaidas apie pažeidžiamą visuomenės interesą žinoti, nors pirkėjų aktyvumas, siekinat  sužinoti, ką perkame, pasak D. Juodienės, tik didėja.

                 Svarbu suteikti ne labdarą, o darbą

   Kitas socialinio atsakingumo aspektas- darbo, pažeidžiamoms socialinėms grupėms, - nepilnamečiams ir neįgaliesiems, suteikimas. Rimi koncernas, nors ir nesusilaukdamas visuomenės pritarimo, ėmėsi vykdyti šią akciją. Toks pavyzdys parodo, kad svarbu ne labdara, bet galimybė užsidirbti pačiam, nepažeidžiant asmens orumo. „Teisintis mums nereikia, mes tiesiog darom, dirbam” ,- teigė Rimi atstovė.

Viktorija Sinicaitė

Šiuo sunkmečiu, kuriame dabar paskendusi Lietuva, turbūt mažumą domina tokios frazės kaip „socialinė atsakomybė“, „pirkėjų pasitikėjimas“, „etiška bendrovė“ ir t. t. Konferencijoje „Green Inc.“, kuri skirta socialinės atsakomybės temai aptarti, R. Juodkienė, prekybos tinklo RIMI atstovė spaudai pristatė projektus, kuriuose dalyvauja RIMI. Projektai turėtų pateisinti šias skambias frazes.

R. Juodkienė daugiausia kalbėjo apie RIMI tiekėjus, atsakingus už produktus, kuriais prekiauja prekybos tinklas RIMI. RIMI atstovė spaudai teigė, kad tiekėjai turi būti atsirenkami pagal tiekiamo produkto kokybę ir kainą, tačiau šiandien kur kas svarbiau tampa iš kokios šalies tiekėjas yra ir kokį vardą, reputaciją, patirtį jis turi. Nuo šių kriterijų priklauso ir prekės ženklo vardas, kuris naudojasi vieno ar kito tiekėjo paslaugomis. Jei tiekėjas atlieka savo darbą nekokybiškai, tuomet jis „sutepa“ ir prekės ženklą. Tačiau jei visi prekybos tinklai laikytųsi R. Juodkienės išvardintų tiekėjų atrankos principų, išsispręstų daugelis problemų, su kuriomis susiduria pirkėjai, įsigiję nekokybišką prekę.

Su atstovės spaudai minėtais tiekėjų atrankos principais (kilmės šalis, kokybė) susijęs projektas „Landscape“, kurį pristatė pranešėja. Pagrindinis projekto tikslas yra išsiaiškinti tiekėjus, jų darbo kokybę, pagrindinius principus. Šis projektas prekybos tinklui RIMI padeda atsirinkti tiekėjus, kruopščiau žiūrėti į tiekiamus produktus.

R. Juodkienė kalbėjo ir apie sertifikatus, kurių yra reikalaujama iš tiekėjų, nes tai kokybės garantas. Tačiau dabar įmonėms bankrutuojant, kai viena po kitos duris užveria smulkiųjų verslininkų parduotuvės, maitinimo įstaigos, ar tai yra aktualus klausimas bendrovėms – sertifikatų įsigijimas, kai šiandien joms gresia didesnė problema – bankrotas.

Šiandien dauguma pirkėjų renkasi pigesnes, su akcija prekes. Jų pagrindinis tikslas yra sutaupyti. Dėl šios priežasties R. Juodkienės minėta socialinė atsakomybė ir RIMI darbo principai: etika, pagarba ir pasitikėjimas darbuotojais ir pirkėjais gali kirstis su realybe. Aišku, šie principai svarbūs ir jų turėtų laikytis visi prekybos tinklai, tačiau ar šiandien pirkėjui nėra svarbiau sutaupyti, o ne domėtis RIMI tiekėjų sertifikatais?

A. Račas ("Login2009" rengėjų nuotr.)

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba kartu su Mykolo Romerio universitetu ir Valstybine lietuvių kalbos komisija balandžio 23 organizavo forumą „Internetinė lietuvių kalba: iššūkiai, galimybės, perspektyvos“. Forumas buvo skirtas lietuvių kalbos vartosenai interneto erdvėje aptarti.

Vienas iš forumo pranešėjų, naujienų agentūros “BNS” direktorius ir vyr. redaktorius Artūras Račas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pastaruoju metu itin išpopuliarėję tinklaraščiai ir yra priskirtini prie visuomenės informavimo priemonių (VIP), juose pateikiama informacija nėra ribojama pagal Visuomenės informavimo įstatyme pateiktas nuostatas.

Pasak pranešėjo, pastarajame įstatyme lyg ir galime įskaityti, kad tinklaraštis yra VIP (”<…> informacinės visuomenės informavimo priemonė <…>, kuria viešai skleidžiama informacija” - aut. past.) Vis dėlto, tinklaraščiuose pateikiamai informacijai šiuo metu realiai nėra taikomos beveik jokios įstatyme numatytos nuomonės pagrindimo, objektyvumo, kalbos ar kitos nuostatos.

Šis klausimas esą buvęs keltas ir anksčiau, tik pastaruoju metu tapęs itin aktualus - prieš kelias dienas vienas jo dalyvių ir žinomų tinklaraštininkų Liutauras Ulevičius buvo gavęs pirmąją spaudos akreditaciją į Lietuvos Respublikos Seimą kaip tinklaraščio autorius. Šis įvykis tarsi tapo pačių tinklaraščių “įšventinimu” į profesionaliosios žurnalistikos gretas, bet “BNS” vadovas abejojo, ar tinklaraščių autoriai, priimdami šias sau suteiktas teises, prisiima ir pareigas.

A. Račas pavyzdžiu pateikė keiksmažodžiais prisodrintą ištrauką iš populiaraus tinklaraščio “Maistas Ausims” (www.maistasausims.lt) įrašo. Pranešėjas klausė forume susirinkusiųjų - Žurnalistų etikos inspektoriaus Rimo Gudaičio, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės ir kitų - ar pateiktasis tekstas formaliai “yra žiniasklaida, ar ne”.

Linas Valiukas

Dr. Ana Lisowska

Kovo 19 d. Lenkų instituto organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Vidurio Europos įtaka Europos kultūros tapatybei“ pranešimą pranešimą skaičiusi dr. Ana Lisowska teigė, kad Lenkijos Žemutinės Silezijos vaivadija socialines problemas sprendžia gimstamumo didinimu, migracijos mažinimu, daugiavaikių šeimų skatinimu bei kova su alkoholiu.

Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU) vykusioje konferencijoje Žemutinės Silezijos atstovė pasakojo apie Žemutinės Silezijos socialines problemas ir jų sprendimo būdus. Minėtoje vaivadijoje praeitais metais savivaldybės teikiama socialine pagalba naudojosi apie 150 tūkst. žmonių. Iš viso Žemutinėje Silezijoje vaivadijoje gyvena apie 3 mln. žmonių - mažiau nei dešimtadalis visų Lenkijos gyventojų.

Pasak pranešėjos, apskrities savivaldybė yra įsteigusi daugiavaikių šeimų rėmimo programą pavadinimu “2+3 ir daugiau”. Ja siekiama pašalinti neigiamą, daugiavaikes šeimas prie asocialiųjų priskiriantį stereotipą, kurti teigiamą jų įvaizdį. Daugiavaikės šeimos nariai taip pat gali gali gauti specialią kortelę, suteikiančią nuolaidas bei privilegijas medicinos, švietimo, laisvalaikio, kultūros bei kitoms paslaugoms.

Žemutinėje Silezijoje taip pat veikia ir talentingų vaikų “medžioklė”. Specialios socialinės programos “Aktyviai kartu su mumis” dėka verslininkai, vadovai ar filantropai yra skatinami prisidėti prie gabius vaikus auginančių šeimų išlaikymo. Dr. A. Lisowska tvirtino, kad taip jiems suteikiamos didesnės galimybės panaudoti savo talentą visuomenės gerovei.

Linas Valiukas

Viktorija Samarinaitė

 Pradėk rūšiuoti šiandien!

Dar neturi žalio pažaliavusio „Iki” maišelio? Neperki maisto produktų ekologiškų prekių parduotuvėse? Niekada neskaitei etikečių, ar maistas, kurį perki nėra genetiškai modifikuotas? Tai susimąstyk, žmogau, tu - nemadingas !

Ne visa, kas madinga - neprotinga

Dažniausiai tai, kas pasauliui tam tikru momentu atrodo madinga, daug kam sukelia neigiamų emocijų, ar minčių, kad žmonės eina iš proto. O galiausiai ir Lietuvą pasiekusi buvimo ekologišku ir mylinčiu gamta mada turbūt vienintelė, kuri yra visų pateisinama. Taigi, ne visa, kas madinga veda pražūtin. Ekologiškumo virusu užsikrėtė ne tik paaugliai ar hipiai, bet ir didieji prekybos centrai. Balandžio 23 dieną Vilniuje, studentų organizacijos „AISEC”dėka, ISM vadybos ir ekonomikos universitete buvo surengta „Įmonių socialinės atsakomybės savaitė”. Šios savaitės renginius užbaigė konferencija „Green Inc.” Taigi, bendrovės „Palink”, kuriai priklauso „Iki”, „Ikiukas” bei „Cento” parduotuvių tinklas, komunikacijos direktorius Tomas Vaišvila prisipažino, kad ir jie pasuko žaliuoju keliu.

Rūpinasi dauguma - veiksmų imasi vos keli

Pats Tomas Vaišvila pripažįsta, kad siekis gyventi ekologiškai tėra iliuzija, kurią įgyvendinti kone neįveikiama: „Neįmanoma ir net nelogiška galvoti, kad mes gyvensime ekologiškame pasaulyje.” Šiam teiginiui pagrįsti jis turėjo ir nemažai svarių argumentų, kaip, pavyzdžiui, kad „ekologija rūpi 70% visų lietuvių, bet tik 3% realiai ką nors daro ekologijos srityje”, ar „70% žmonių sako, kad jiems įdomu, jie pirktų ekologiškus produktus, bet perka tik 0.07%”. Tai iškyla klausimas, kodėl pavieniai asmenys tiek daug galvoja, o tiek mažai daro ? Rinkodaros specialistams išties labai svarbu parodyti potencialiems pirkėjams, kokia įmonė yra ekologiška, net jei rūpinimusi aplinka ten nė nekvepia.

„Iki” - žalia, bet ne žaliausia

Vis dėlto, „Palink” bendrovės buvo nuspręsta, kad šiandien reikia ne tik atrodyti ekologišku[ „Iki" logotipo spalvos būtent tokios ir atrodo], bet tokiu ir būti. Pats Tomas Vaišvila teigė: „Mes manome, kad esame žali, bet tikrai ne žaliausi“. Konferencijos metu „Palink” bendrovės komunikacijos direktorius įvardijo ir įvarias iniciatyvas, kurios padeda tapti dar žalesniais. Bendrovė rėmė „Darom 2009″ akciją, taip pat tinklui priklausančiose parduotuvėse yra rūšiuojamos šiukšlės, naudojama mažiau triukšmingų ir aplinkai pavojingų automobilių, drauge su moksleiviais rengiamos įvairios su ekologija susijusios akcijos.

Jei jau globalizacija persismelkęs pasaulis susidomėjo, kaip mūsų planeta atrodys rytoj, tai gal vertėtų ir kiekvienam iš mūsų prisidėti prie to, kad jame būtų galima gyventi ?

     Kai į sovietinę Lietuvos ir visų Baltijos šalių okupaciją galime žvelgti kiek ramiau, o už kritiką šiandien nieks nebaudžia ir netremia, ant Mykolo Romerio universiteto salės sienos kovo 19-ąją projektorius nušviečia Europos žemėlapį. Kitokį, nei XXI amžiuje esame įpratę - dar su sovietmečio prieskoniu. Istorikas, Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Ramūnas Trimakas jau ruošiasi rimtam pranešimui, kuriame kalbės istorinės atminties tematika arba tiesiog kaip skaudžią Baltijos šalių istoriją interpretuoti moka rusai, nesutrypdami savojo orumo, nepripažindami niekingų ir žiaurių faktų netgi po dešimtmečių. 

Labai jautri tema šįkart paliečiama ne be reikalo - vyksta tarptautinis kultūros kongresas “Vidurio Europos įtaka Europos kultūros tapatybei”. Viena iš kongreso dalių - konferencijų ciklas Mykolo Romerio universitete, kur tarp dešimties pranešimų  sau vietą randa ir tas labiausiai užkliuvęs - R. Trimako “Istorinės atminties spąstuose” .

         Džiaugdamasi nepriklausoma valstybe, užaugau aš ir visa nauja jauna lietuvaičių karta. Nesame patyrę okupacijos savu kailiu, tačiau televizijos archyvinių vaizdų, filmų, istorijos mokytojo šiurpių  pasakojimų, senelių ir tėvų prisiminimų dėka vis dar kvepiame nelaisve, vis dar esame istorinės atminties spąstuose…  Rusija - vis dar ta valstybė, kuri kelia šiurpiausias istorines asociacijas. Galbūt todėl R. Trimako pranešimas, aprėpiantis apskritai skirtingų istorinių faktų interpretacijų problemą, o siauriau nagrinėjantis Rusijos federacijos pateikiamas istorinės atminties interpretacijas, bent trumpam užkaitino susirinkusių tautiečių kraują.

         Tema neišsemiama, tad istorikas siūlo apsiriboti kiek įmanoma trumpesne Rusijos santykio su Lenkija ir Lietuva vertinimo apžvalga, skiriant dėmesį Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių vertinimui.

         Andžejaus Vaidos (Andrzej  Wajda), lenkų kino režisieriaus, filmas „Katynė”, pasakojantis apie masines Lenkijos karininkų žudynes, kurias 1940 metų pavasarį Katynės miške įvykdė sovietų valdžia - pirmas istorinių interpretacijų painiavos pavyzdys. Kaip teigia R. Trimakas, „Katynės tema nebe pirmą dešimtmetį kelia tikrą nuotaikų furorą mūsų bendroje Rytų kaimynystėje”, o po Rusijoje vykusių filmo seansų pasipylė tikra komentarų  ir atsiliepimų, dažnai nepripažįstančių nusikaltimo, banga.

         Keistų, ne visai tikėtinų faktų pateikiama ir daugelyje Rusijos istorinių leidinių. Jelenos Jakovlevos knygoje „Lenkija prieš SSRS 1939 - 1950″, publikuotoje 2007, paaiškėja, jog Antrąjį Pasaulini karą sukėlė ne kas kitas, o tik pati Lenkija. , tuo tarpu Sovietų sąjungos armija atliko taikdarišką misiją.  Analogiškai pateikiamos Baltijos šalys. Vladimiro Smirnovo knygoje „Baltiškasis fašizmas”, taip pat išleistoje 2007 metais, atsispindi dar sovietmečiu susiklostę nacifikuotų, nykštukinių valstybėlių vaizdiniai. „Čia aš nepraleisiu progos ir pacituosiu 1967 metais paskelbtą monografiją „Kova už tarybų valdžią Pabaltijyje”: „Aršus nacionalizmas ir politinis tendencingumas pereinantis į tiesioginę istorinių įvykių falsifikaciją, antisovietinę ir antirusinę orientaciją - tai būdingi Pabaltijo istoriografinės buržuazijos bruožai”, - dar vieną istorinių interpretacijų pavyzdį pateikė pranešėjas.

         Baltijos šalių moksleiviai, studentai į tautos praeitį žvelgia smerkdami ir niekindami didžiųjų okupantų nusikaltimus, o patys rusai praeities nuodėmes nutyli net šviečiamuosiuose leidiniuose, vadovėliuose, jaunajai kartai skiepydami pasididžiavimą savąja Rusija, jos istorija, deja, grįstą melu.

         Sovietų karinių veiksmų prieš Lenkiją, o tuo labiau teroro faktų, pavyzdžiui, Katynėje, vadovėlyje, skirtame Rusijos aukštosioms mokykloms, mes nerasime. Analogišką situaciją aptinkame, pavyzdžiui, Maskvos valstybiniame universitete, kur studentai naudojasi Semenikovo vadovėliu „Tėvynės istorija”. „Jame nepamirštama paminėti pronacistinės Vidurio ir Rytu Europos valstybių orientacijos ir geranoriškos Sovietų Sąjungos pagalbos 1939- 1940 metais , gelbstint mus nuo nacizmo grėsmės. Jokių užuominų apie sovietinį terorą nėra, tačiau pastabų apie antisovietinį, pronacistinį ir banditišką judėjimą pakanka”, - pasakoja pranešėjas. Tuo tarpu atsivertus naujausią Rusijos istoriją 1945-2007, kuri vadinasi „Knyga mokytojui”, autorius Silinpovas informuoja mus, jog Lenkijos perdavimas SSRS žinion pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo neišvengiama pareigybė.

         Pranešimo autorius istorikas R. Trimakas daro prielaidą, jog faktiškai atlikus reviziją sugražintas Rusijos imperinės istoriografijos ir istorijos didaktikos prosovietinis modelis. Istorinis naratyvas „Rusija vs Vakarai bei nepatikima Hitlerio Europa” buvo trumpam nuslopęs XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau šiuo metu jis vėl funkcionuoja. Atitinkamas istorinės atminties konstravimas, tautos spektro priemonėmis, pradedant populiariąja kultūra ir baigiant istorijos mokymu, tapo kasdiene praktika.

Justina Bezaraitė

         Žydruosiuose ekranuose, radijo stotyse, spaudoje, draugų kompanijoje pagaliau galime išgirsti pozityvių, su krizės sąvoka susijusių žinių. Šviesesnė ateitis finansiniu požiūriu artėja, tačiau krizė - socialinės atsakomybės laiko mašina, grąžinusi Lietuvą į laikus, kai klestėjo nelegalus darbas, atlyginimai, o įmonės bet kokiais būdais siekė naudos sau.

         Dabar lietuviams sunku suvokti gerų darbų tikslus, visur įžvelgiame piktus kėslus. Bet gerų pavyzdžių yra, tik kiekvienam prasmingam tikslui darosi vis sunkiau skintis kelią per žmonių abejingumą, o retkarčiais netgi skeptiškumą.

         Balandžio 23 dieną ISM vadybos ir ekonomikos universitete vyko Įmonių socialinės atsakomybės konferencija - „Green Inc”, kurioje viena iš savo veiklą pristatančių bendrovių buvo „RIMI” parduotuvių tinklas. Jo atstovė spaudai Rasa Juodkienė  ne kartą minėjo ekonominės krizės faktorių, prastos situacijos privalumus ir trūkumus darbdaviui ir darbuotojui, prekybos tinklams bei pirkėjui.

         „Manau, kad daugiausia už pusmečio mes pamatysim tikrąją darbo rinkos situaciją, - prognozavo R. Juodkienė. - Šiandien žmonės, ateidami darbintis, sako: „Viskas tvarkoj, neturite darbo, bet aš sutinku su mažesniu atlyginimu, galite man neužtikrinti socialinių garantijų, man nereikia legalaus atlyginimo”, taigi grįžtame į tai, ką jau po truputėlį buvome pamiršę”.

         Dalia Juodkienė konferencijos metu pasakojo, jog pelno nesiekiančią socialiai atsakingą įmonių veiklą  visuomenė supranta kaip labdarą, o dar dažniau - kaip pasipelnymo šaltinį. „Prieš porą metų „Rimi Lietuva” pradėjo kryptingai įdarbinti neįgaliuosius. Pirmiausia žurnalistai, visuomenė, tiekėjai klausė, kodėl tai darome. Sakydavo, kad mums nieko švento nebėra - trūksta darbuotojų, tai sugalvojome šiuos žmones dar išnaudoti. Ilgai galvojau ne tik kaip pasiteisinti, bet netgi kaip save apginti, nors apie jokį neįgaliųjų išnaudojimą nėjo kalba”, - sakė atstovė spaudai.

 Didžiausiose pasaulio kompanijose rūpinimasis socialine atsakomybe tampa prestižu, tačiau šiuo požiūriu Lietuva kol kas smarkiai atsilieka. Kai ekonominė situacija nėra džiuginanti, kiekvienas iš mūsų bando sutaupyti. Tik ne visada tinkamais būdais… Yra daug priežasčių ir priemonių būti geresniems sau ir aplinkiniams, juk duoti, pasak R. Juodkienės, nėra brangu, o krizės metu geriausia mokytis tai daryti.

Justina Bezaraitė

Katažyna Kostygin

Balandžio 20-23 dienomis AIESEC Lietuva Vilniaus filialas pristatė įmonių socialinės atsakomybės savaitę, kurios metu vyko įvairūs renginiai ir įmonių socialinės atsakomybės konferencijos. Viena iš tokių konferencijų -  „Socialinė atsakomybė: krizė - geriausias laikas duoti”,  ją vedė „RIMI” prekybos tinklo atstovė spaudai Rasa Juodkienė.

Svarbi maisto kokybė

Kiekvienas prekybos centras norėdamas būti socialiai atsakingas turi rūpintys savo maisto kokybe. Kaip teigė R. Juodkienė, kad „RIMI” yra vienintelis parduotuvių tinklas, kuris neprekiauja maistu, kurio galiojimo laikas yra pasibaigusia ar besibaigiančia galiojimo data. Jie tokiu būdu rūpinasi žmonių gerovę, kadangi Amerikoje labai didelis kiekis žmonių apsinuodiję tokių maistu. Taip pat „RIMI” kaip pirmoji pažymėjo prekes, kuriuose yra genetiškai modifikuotų organizmų. Žinoma tiekėjai nubuvo šituo patenkinti, jie grasino teismais, kad nutrauks sutartis. Tačiau atstovės spaudai teigia, jog jie neturi ko slėpti.

Svarbi ir produktų kilmė

„ICA” yra vienas didžiausių „RIMI” akcininkų. Šiemet  Lietuvai buvo pasiūlytas projektas „Landscape project”, kurio pagrindinis tikslas ištirti prekių kilmę. Kaip teigė R. Juodkienė „75 ančių plunksnų reikia vienam užklotui pasiūti, didžioji dauguma paukščių yra nupešami gyvi. Kai „ICA” apklausė savo tekėjo iš kur jis gauna pirminę medžiaga, kas yra jos gamintojas ir kai buvo sužinoti tam tikri faktai, sutartis su juo buvo nutraukta. „ICA” neturi pūkinių antklodžių”. Tai vienas iš daugelių pavyzdžių kodėl reikia žinoti prekės kilmę.

Lygios teisės visiems

Ilga laika įmonė turėdavo teisintis dėl savo vienų ar kitų sprendimų. Vienas toks sprendimas buvo neįgaliųjų įdarbinimas. Nors iki šiol visuomenėje yra nuomonė, tad tai yra tik neįgaliųjų žmonių išnaudojimas, o ne integravimas į kitą visuomenės dalį. R.Juodienė papasakoja istoriją, kuri parodo, kodėl neįgaliųjų įdarbinimas yra gerai. „Mes turime vieną darbuotoją, kuriam yra apie 60 metų. Tai vienas uoliausių salė darbuotojų. Kai jis pradėjo dirbti jam buvo patikėta traukti šaldyta gaminiai ir po kiek laiko jo vadovė pastebėjo, jog tame skyriuje yra absoliuti netvarka: koldūnus su mėsa ir grybais sudėta į vieną vietą, daržoves sumaišo<…>. Jis sumaišydavo produktus, todėl, jog nemokėjo skaityti, o mūsiškiai nemokėjo kurčnebylių kalbos. Tai mes ji išmokėme skaityti, o saviškius gestų kalbos. Dabar visi susikalba.” Taigi darbas, o ne gyvenimas vien iš pašalpų leidžia žmogui nesijusti atstumtam.

Šviesi ateitis

Kaip sako „RIMI” spaudos atstovė, tai nors kasdienybėje iškyla sunkumų tačiau ji mato šviesią ir dorą ateitį „Mūsų didžiausiai tikslai yra: sustiprinti pirkėjų ir .darbuotojų pasitikėjimą, kad mes esame etiška bendrovė, kad dirbame pagal principus ir moralės principai mums yra ir bus svarbus moralės principai.”