Kai į sovietinę Lietuvos ir visų Baltijos šalių okupaciją galime žvelgti kiek ramiau, o už kritiką šiandien nieks nebaudžia ir netremia, ant Mykolo Romerio universiteto salės sienos kovo 19-ąją projektorius nušviečia Europos žemėlapį. Kitokį, nei XXI amžiuje esame įpratę - dar su sovietmečio prieskoniu. Istorikas, Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Ramūnas Trimakas jau ruošiasi rimtam pranešimui, kuriame kalbės istorinės atminties tematika arba tiesiog kaip skaudžią Baltijos šalių istoriją interpretuoti moka rusai, nesutrypdami savojo orumo, nepripažindami niekingų ir žiaurių faktų netgi po dešimtmečių. 

            

Labai jautri tema šįkart paliečiama ne be reikalo - vyksta tarptautinis kultūros kongresas “Vidurio Europos įtaka Europos kultūros tapatybei”. Viena iš kongreso dalių - konferencijų ciklas Mykolo Romerio universitete, kur tarp dešimties pranešimų  sau vietą randa ir tas labiausiai užkliuvęs - R. Trimako “Istorinės atminties spąstuose” .

         Džiaugdamasi nepriklausoma valstybe, užaugau aš ir visa nauja jauna lietuvaičių karta. Nesame patyrę okupacijos savu kailiu, tačiau televizijos archyvinių vaizdų, filmų, istorijos mokytojo šiurpių  pasakojimų, senelių ir tėvų prisiminimų dėka vis dar kvepiame nelaisve, vis dar esame istorinės atminties spąstuose…  Rusija - vis dar ta valstybė, kuri kelia šiurpiausias istorines asociacijas. Galbūt todėl R. Trimako pranešimas, aprėpiantis apskritai skirtingų istorinių faktų interpretacijų problemą, o siauriau nagrinėjantis Rusijos federacijos pateikiamas istorinės atminties interpretacijas, bent trumpam užkaitino susirinkusių tautiečių kraują.

         Tema neišsemiama, tad istorikas siūlo apsiriboti kiek įmanoma trumpesne Rusijos santykio su Lenkija ir Lietuva vertinimo apžvalga, skiriant dėmesį Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių vertinimui.

         Andžejaus Vaidos (Andrzej  Wajda), lenkų kino režisieriaus, filmas „Katynė”, pasakojantis apie masines Lenkijos karininkų žudynes, kurias 1940 metų pavasarį Katynės miške įvykdė sovietų valdžia - pirmas istorinių interpretacijų painiavos pavyzdys. Kaip teigia R. Trimakas, „Katynės tema nebe pirmą dešimtmetį kelia tikrą nuotaikų furorą mūsų bendroje Rytų kaimynystėje”, o po Rusijoje vykusių filmo seansų pasipylė tikra komentarų  ir atsiliepimų, dažnai nepripažįstančių nusikaltimo, banga.

         Keistų, ne visai tikėtinų faktų pateikiama ir daugelyje Rusijos istorinių leidinių. Jelenos Jakovlevos knygoje „Lenkija prieš SSRS 1939 - 1950″, publikuotoje 2007, paaiškėja, jog Antrąjį Pasaulini karą sukėlė ne kas kitas, o tik pati Lenkija. , tuo tarpu Sovietų sąjungos armija atliko taikdarišką misiją.  Analogiškai pateikiamos Baltijos šalys. Vladimiro Smirnovo knygoje „Baltiškasis fašizmas”, taip pat išleistoje 2007 metais, atsispindi dar sovietmečiu susiklostę nacifikuotų, nykštukinių valstybėlių vaizdiniai. „Čia aš nepraleisiu progos ir pacituosiu 1967 metais paskelbtą monografiją „Kova už tarybų valdžią Pabaltijyje”: „Aršus nacionalizmas ir politinis tendencingumas pereinantis į tiesioginę istorinių įvykių falsifikaciją, antisovietinę ir antirusinę orientaciją - tai būdingi Pabaltijo istoriografinės buržuazijos bruožai”, - dar vieną istorinių interpretacijų pavyzdį pateikė pranešėjas.

         Baltijos šalių moksleiviai, studentai į tautos praeitį žvelgia smerkdami ir niekindami didžiųjų okupantų nusikaltimus, o patys rusai praeities nuodėmes nutyli net šviečiamuosiuose leidiniuose, vadovėliuose, jaunajai kartai skiepydami pasididžiavimą savąja Rusija, jos istorija, deja, grįstą melu.

         Sovietų karinių veiksmų prieš Lenkiją, o tuo labiau teroro faktų, pavyzdžiui, Katynėje, vadovėlyje, skirtame Rusijos aukštosioms mokykloms, mes nerasime. Analogišką situaciją aptinkame, pavyzdžiui, Maskvos valstybiniame universitete, kur studentai naudojasi Semenikovo vadovėliu „Tėvynės istorija”. „Jame nepamirštama paminėti pronacistinės Vidurio ir Rytu Europos valstybių orientacijos ir geranoriškos Sovietų Sąjungos pagalbos 1939- 1940 metais , gelbstint mus nuo nacizmo grėsmės. Jokių užuominų apie sovietinį terorą nėra, tačiau pastabų apie antisovietinį, pronacistinį ir banditišką judėjimą pakanka”, - pasakoja pranešėjas. Tuo tarpu atsivertus naujausią Rusijos istoriją 1945-2007, kuri vadinasi „Knyga mokytojui”, autorius Silinpovas informuoja mus, jog Lenkijos perdavimas SSRS žinion pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo neišvengiama pareigybė.

         Pranešimo autorius istorikas R. Trimakas daro prielaidą, jog faktiškai atlikus reviziją sugražintas Rusijos imperinės istoriografijos ir istorijos didaktikos prosovietinis modelis. Istorinis naratyvas „Rusija vs Vakarai bei nepatikima Hitlerio Europa” buvo trumpam nuslopęs XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau šiuo metu jis vėl funkcionuoja. Atitinkamas istorinės atminties konstravimas, tautos spektro priemonėmis, pradedant populiariąja kultūra ir baigiant istorijos mokymu, tapo kasdiene praktika.

 

Justina Bezaraitė

Patiko (0)

Rodyk draugams