Viktorija Samarinaitė

Kiekvienos civilizacijos pagrindas yra žmogus. Tik žmonės, kurie yra susieti artimais tarpusavio ryšiais, nenutolę nuo žmogiškosios tiesos ir principų gali sukurti civilizaciją, kuriai nebaisūs jokie karai ir negandos.

Krikščionybė - kelionė Dievo link ?

Krikščionybė yra religija, kurios plėtros istorijoje pilna juodų dėmių. Kai kurias iš jų galima prilyginti net juodosioms skylėms, kurios susiurbė tūkstančių žmonių gyvybes ir šitos aukos lig šiolei, deja, niekas negali pagrįsti. Daugeliui šiandienos krikščioniškų šalių ši religija buvo ne tik, kad įbrukta per prievartą, bet įsmeigta durklu į paširdžius. Štai šitokiu keliu daugelis mūsų, dabartinių krikščionių, ėjo dievop.

Katalikų bažnyčios vadovai, popiežiai, visada vaidino reikšmingą vaidmenį katalikiškų valstybių funkcionavime ir jų plėtroje. Nuo pat krikščionybės skilimo į katalikybę ir stačiatikybę bažnyčia užima svarbią poziciją visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Dar viduramžiais valstybių vadovams karaliaus titulą suteikdavo popiežius ir be jo pritarimo neįvykdavo jokia inauguracija. Apie viduramžius, vieną iš tamsiųjų katalikų bažnyčios dėmių, iš viso nereikėtų kalbėti. Jų metu bažnyčios pareiga kaip ir visada turėjo išlikti žmonių nukreipimas į kelią, kuriuo einama Dievo link - o ne koncentracija į išgalvotas velnio apraiškas. Iš tiesų, nežinia, ką tuomet galvojo esami popiežiai, ir, vargu, ar kuris šių dienų visuomenės narys galėtų įvardinti nors vieną viduramžių bažnyčios galvą. Laikui bėgant, žmonės atitrūko nuo tikėjimo ir pradėjo gręžtis nuo Dievo.

Žmogus, atnešęs Europai meilę

Vis dėlto, katalikų bažnyčioje esti asmenų, kurie paskelbti šventaisiais. Vieną jų mūsų visuomenė pripažįsta be jokių išlygų ir dvejonių  - Joną Paulių II. Jis turėjo įtakos ne tik komunizmo žlugimui Europoje, bet ir sienų tarp Rytų ir Vakarų Europos griūčiai. Didžioji dauguma europiečių labai teigiamai vertina šio katalikų bažnyčios popiežiaus diplomatinę, visuomeninę ir ekonominę veiklą. Jonas Paulius II matė tą gyvenimą, kurį gyvena Europa ir jis skatino ne tik žmones, bet ir pačią Europą keistis. Jo apaštališkų kelionių dėka, kiekvienas europietis gavo galimybę kurti bendrą meilės civilizaciją, kuri turėjo tapti Europos permainų pamatu ir tikslu. Šis žmogus siekė priartinti šiuolaikinį pasaulį prie Dievo ir turėjo tikslą suvienyti Europą - ne kalaviju, o tikėjimu. To priemonėmis jis nepasirinko inkvizicijos ar prievartos, jis nusprendė, kad geriausia priemonė - meilė. Anot krikščionybės, pats Dievas yra meilė.

„Europa, atskleisk savo šaknis, atverk savo sielą ir duris Kristui, ” - sakė Jonas Paulius II. Jis nesistengė inicijuoti naujos Europos kūrimo, jo diegtų permainų reikšmė slypi visai kur kitur. Buvęs popiežius bandė priminti pasauliui, kad jis užmiršęs kelią, kuriuo reikia eiti Dievo link ir ieškoti laisvos tiesos. Baisiausia, anot jo, ne tai, kad nustojama tikėti tuo, kas davė mums pradžią, o tai, kad nusigręžiama nuo pačio žmogaus: „Materialiosios vertybės nėra vertos nė pusės tiek, kiek vertas yra žmogus. Viename žmoguje telpa ištisas pasaulio grožis, tereikia atverti duris į tą pasaulį, kurį slepiame savyje”. Jonas Paulius II troško, kad žmonės iš Europos semtųsi tradicijų ir atsivertų neribotai žmogaus dvasinių sugebėjimų realizacijai, kuri sudaro personalistinių civilizacijų pagrindą. Europa, jo nuomone, turėtų tapti dvasingos ir išsilavinusios civilizacijos pavyzdžiu kitoms šalims.

„Trokštu, kad Europa turėtų sielą ir širdį”

Humanizmą ir pagarbą žmogaus teisėms Jonas Paulius II įvardino kaip vienus svarbiausių kriterijų, siekiant darnios ir vieningos Europos. „Kelkite balsą, kai yra trypiamos žmogaus teisės, kai yra liečiama žmogaus gyvybė, šeima, kuri yra krikščioniško gyvenimo pamatas,” - tokiais žodžiais buvęs popiežius skatino žmones nenutolti ne nuo Dievo, o visų pirma vieniems nuo kitų. Ši asmenybė bandė įrodyti, kad ne kivirčai ir ne karas tarp tautų padės pasiekti vienybės ir stabilumo: „ Kur tai girdėta, kad religingi žmonės, gyvenantys vienoje šeimoje keltų ranką vieni prieš kitus?” Būtent atsiradus santarvei ir meilei tarp žmonių, juos gali apjungti tyras it krištolas tikėjimas, kuris neskatina abejoti Dievo buvimu. Patikėjimas, kad kažką realybėje galima pakeisti, yra labai svarbus, nes tik ieškodama naujų kelių žmonija gali suvokti, kuris iš jų yra teisingas ir kuriuo eiti yra verta.

Jono Pauliaus II Europos vienijimo idėjos susilaukė susidomėjimo ne tik labai religingų ir suaugusiųjų žmonių tarpe. Tai, kad jam rūpėjo ir jaunų žmonių problemos, bei jų santykis su Dievu, privertė jaunimą išgirsti jo sakomus žodžius ir suvokti, kad tikėjimas yra aukščiau už bet kokius žemiškus poreikius. Net ir po Jono Pauliaus II mirties vadovaujamasi jo skleistomis idėjomis ir bandoma pratęsti jo pradėtą Europos vienijimo procesą. „Kai kurie žmonės trokšta, kad Europa turėtų sielą ir širdį” - sakė buvęs popiežius. Ir tik mes patys esame atsakingi, ar pavyks ją paversti visų tautų žmonių namais.

Šv. Petro bazilika Vatikane

Šv. Petro bazilika Vatikane

Patiko (0)

Rodyk draugams